Explore the vast range of titles available.

Šiuolaikiniuose Lietuvos tarpukario architektūros tyrimuose iki šiol kol kas didžiausias dėmesys skiriamas Kauno mieste, tuometinėje šalies laikinojoje sostinėje, vykusių architektūros raidos ir jos modernėjimų procesų analizei. Taip pat daugiau analizuota ten dirbusių architektūros specialistų kūryba. Vis dar mažai žinoma apie kituose to meto Lietuvos miestuose kurtos architektūros raidą ir jos modernėjimą, todėl šiuo straipsniu siekiama nuodugniau atskleisti ir išanalizuoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykusius Panevėžio miesto architektūros modernėjimo procesus, tyrimo objektu pasirinkus 1931–1940 m. miesto savivaldybės statybos inžinieriaus pareigas ėjusio Antano Gargaso kūrybą. Tai straipsnyje daroma analizuojant ir pristatant didžiąją dalį jo suprojektuotų visuomeninių pastatų ir reikšmingiausių bei tipiškiausių gyvenamųjų namų architektūrą. Straipsnyje, kuris parašytas remiantis archyvine medžiaga, tiriamojo laikotarpio spauda ir šiuolaikiniais tarpukario architektūros tyrimais, keliama prielaida, kad šio statybos inžinieriaus suprojektuoti pastatai turėjo reikšmingos įtakos tuometinio Panevėžio miesto architektūros modernėjimo procesams ir naujų stilistinių tendencijų sklaidai joje. Straipsnio informatyvumą papildo inžinieriaus suprojektuotų pastatų brėžiniai ir fotografijos. In contemporary studies of Lithuanian interwar architecture, so far the greatest attention is paid to the analysis of the architectural development and modernization processes that took place in the city of Kaunas, the temporary capital of the country at the time. The work of architectural specialists who worked there is also analysed more. However, at the same time, little is known about the development of architecture created in the smaller cities of Lithuania at that time and its modernization. Thus, this article aims to more thoroughly reveal and analyse the processes of modernization of Panevėžys city architecture that took place in the 1930s, choosing the designs of Antanas Gargasas, who worked there as a municipal engineer in 1931–1940, as the research object. This is done in the article by analysing and presenting the majority of his designed public buildings and the most significant and typical residential buildings. The article, which was written based on archival material, the press of the research period and the contemporary studies of the interwar architecture, contains an assumption that the buildings designed by Antanas Gargasas had a significant influence on the processes of modernization of the Panevėžys architecture at that time and the spread of new stylistic trends in it. The article is supplemented by the drawings and photos of the buildings designed by the engineer.

Šiame straipsnyje analizuojamas tipinių projektų kūrimas pradinėms mokykloms Lietuvoje XX amžiaus trečiąjį– ketvirtąjį dešimtmečiais. Šiuo procesu buvo siekiama sukurti paprastus ir patogius tipinius mokyklų pastatus ir jais aprūpinti šalyje veikusias pradines mokyklas. Straipsnyje pristatoma tuo metu vykusi tipinių pastatų projektų raida, aiškinamasi jų atsiradimo aplinkybes ir analizuojami pagrindiniai tuo metu parengti tokių pastatų projektai. Siekiant kuo geriau atskleisti šį procesą, gilinamasi į tuometinės Lietuvos švietimo ministerijos, vietinių buvusių Lietuvos savivaldybių, įvairių architektūros specialistų įtaką vykdant pradinėms pastatų mokykloms standartizavimą ir tipinių projektų rengimą. Taip siekiama supažindinti skaitytojus su dar mažai žinomu XX a. trečiąjį–ketvirtąjį dešimtmečiais Lietuvos architektūroje vykusiu procesu. This article analyses the development of standard designs of primary school buildings in Lithuania during the 1920s and 1930s. This process aimed to create simple and comfortable standard school buildings and provide them to the primary schools operating in the country. The article presents the development of standard designs that took place at that time, explaining the circumstances of their emergence, and comparing the main designs of such buildings developed at that time. To reveal this process as best as possible, the influence of the then Ministry of Education of Lithuania, local former Lithuanian county municipalities, and various architectural specialists in the standardisation of buildings for primary schools and the development of standard designs are presented and analysed. This aims to introduce the readers to the still little-known process that took place in the architecture of Lithuania during the 1920s and 1930s.

Straipsnio objektas − vienas žinomiausių UNESCO Pasaulio paveldo objektų Kauno mieste − paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Jos architektūrinio projekto konkursas buvo paskelbtas 1928 m., švenčiant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtmetį. Konkursas ir projektai buvo viešai kritikuojami. Nors buvo paskirtos prizinės vietos, po konkurso projektavimo darbai pavesti trečiosios vietos laimėtojui architektui Karoliui Reisonui. Tačiau jo sukurtas naujas projektas liko neįgyvendintas, o dabartinė bažnyčia pastatyta pagal to paties architekto dar vieną naujai parengtą projektą. Šventovė, kaip tautos monumentas, užbaigta iki 1940 m., tačiau konsekruota tik 2004 m. gruodžio 26 d., iškėlus iš pastato Kauno radijo gamyklą, veikusią beveik visą sovietinės Rusijos okupacijos laikotarpį. Ilgą laiką architektūrologiniuose tyrimuose bažnyčios projekto autorystė buvo priskiriama architektui Karoliui Reisonui. Visgi autorystės klausimas yra problema, nes naujausiuose tyrimuose statinio aukšto meninio lygio architektūra vertinama kaip kolektyvinio kūrybinio darbo rezultatas. Atliekant tyrimą taikyti faktologinis, istorinis-analitinis, stilistinis metodai. Iki šiol Lietuvos menotyriniuose tyrimuose Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konkurso projektai nuodugniau neanalizuoti, jų neįgyvendinimo priežastys stokoja išsamesnio pristatymo, o galutinio projekto autorystės problema – mažai nagrinėta tema. Straipsnio tikslas – papildyti ir patikslinti turimas žinias apie Prisikėlimo bažnyčios projekto konkursą. Apžvelgiant konkurso tikslus, eigą ir rezultatus, pirmą kartą siekiama nuosekliau ir išsamiau pristatyti neįgyvendintus projektus, parodant, kokie buvo architektų ir inžinierių skirtingi stilistiniai požiūriai į šventovės projektavimo užduotį, kokios kritikos sulaukė projektai ir kodėl šiuo metu stovintis pastatas skiriasi nuo konkursą laimėjusio projekto ir po konkurso statybai parengto Reisono projekto. Tyrimas parodė, kaip Lietuvos Respublikos nepriklausomybės idėjos įprasminimas paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje sutelkė visuomenę ir aktyviai įtraukė ją į bažnyčios architektūrinio projekto kūrimo proceso eigą. Visuomenės ir architektų bendruomenės išsakyta kritika premijuotiems darbams lėmė netikėtą galutinio projekto meninį rezultatą – modernistinę bažnyčią, sukurtą po konkurso. Prie galutinio architektūrinio rezultato, kurį šiandien matome, prisidėjo ir konkurse nepremijuoti (netgi konkurse nedalyvavę) architektai bei kiti Lietuvos menininkai. The object of this article is the monumental Christ’s Resurrection Church, one of the most famous UNESCO World Heritage Sites in Kaunas. The competition for its architectural design was announced in 1928, on the occasion of the tenth anniversary of the independence of the Republic of Lithuania. Competition and projects have been publicly criticised. The awards were given, but the design after the competition was entrusted to the third prize-winning architect Karolis Reisonas. However, his new design was not implemented, and the present church was built according to another project by the same architect. As a monument to the nation, the church was completed in 1940. However, it was consecrated only on 26 December 2004, after the Kaunas Radio Factory, which had been in operation for almost the entire Soviet occupation, had moved out of the building. For a long time, architectural studies attributed the authorship of the church design to the architect Karolis Reisonas. However, the question of authorship is problematic. Recent studies have attributed the high artistic level of building architecture to collective creative work. The research was carried out using historical analytical and stylistic methods. So far, competition projects for the Christ’s Resurrection Church have not been thoroughly analysed in Lithuanian art studies. The reasons for their non-implementation were not studied in detail, and the problem of the authorship of the final design is an unexplored topic. The article aims to supplement and clarify existing knowledge about the Christ’s Resurrection Church project competition. By reviewing the objectives, processes, and results of the competition, we assessed for the first time the unimplemented projects in a more coherent and detailed way, showing the different stylistic approaches of the architects and engineers to the task of designing the church, the criticisms that were made of the projects and the reasons why the standing building differs from the award-winning project and the implemented project of Reisonas that was prepared after the competition. The study showed how the idea of independence of the Republic of Lithuania in the monumental Christ’s Resurrection Church mobilised the public and actively involved them in the architectural design of the church. Criticism from the public and the architectural community of the prize-winning projects led to an unexpected artistic result in the final project, a modernist church created after the competition. Architects and other Lithuanian artists who were not awarded in the competition or did not participate also contributed to the final architectural design we see today.

Straipsnis skirtas analizuoti parodą „1972: Pramušti sieną“ („1972. Breaking through the Wall“) iš kelių perspektyvų: kuratoriaus, žiūrovų ir parodos architekto, gavusio užduotį sukurti aplinką meno parodai netradicinėje vietoje. Straipsnyje analizuojami kuratorių pasirinkimai, aptariamas parodos architekto darbas paveldosaugos reikalavimų kontekste, pateikiami žiūrovų apklausos rezultatai. Šioje parodoje buvo keliamas klausimas apie alternatyvios kūrybos, priešiškos oficialiajai, reikšmę nelaisvoje sovietinėje visuomenėje. Ji buvo skirta XX a. 7–9-ojo dešimtmečių Lietuvos menui, oponavusiam oficialiajam sovietų kultūros kursui. Parodos priešistorėje slypi istorinis faktas, kad 1972 metų pavasarį Kaune, protestuodamas prieš laisvės nebuvimą, susidegino jaunas žmogus. Šie įvykiai turėjo tiesioginį ir netiesioginį atgarsį menuose, tačiau jie nebuvo eksponuojami, menininkams baiminantis represijų. Ši sunki patirtis paliko pėdsaką Lietuvos kultūroje ir kolektyvinėje atmintyje. Paroda atskleidė įvairių visuomenės grupių vaidmenį oponuojant valdantiesiems ir įtvirtinant asmens ir kūrėjo laisvę kaip didžiausią vertybę. Meno ekspozicija, sudaryta iš oficialiajam sovietų menui besipriešinusių profesionalų (dailė, teatras) ir mėgėjų (roko ir bigbito muzika) XX a. 7–9-ojo deš. kūrinių akivaizdžiai parodė, kaip Kauną – 1920–1940 m. buvusią Lietuvos sostinę – veikė šiame mieste toks ryškus prieškario modernizmas (aplinka ir gyvensena) ir pokariu visai šaliai primesta sovietinė ideologija. Dviejų diametraliai priešingų idėjinių nuostatų ir meninių principų susidūrimas sovietinėje Lietuvoje lėmė alternatyvios kultūros susiklostymą. Ši paroda pirmą kartą Lietuvos parodų istorijoje parodė, kaip sociumą ir menus veikė oficialiųjų valdžios struktūrų vykdytas spaudimas. Lankytojų apklausa parodė, kad teigiamas reakcijas į parodą lėmė ir tautos atmintyje užsifiksavę sociopolitiniai įvykiai. Kolektyvinėje tautos atmintyje nugulę įvykiai koreliavo su atskirais kūrybos artefaktais ir istorinėmis detalėmis, kurias jauna karta išvydo pirmą kartą. Pažymėtina skirtingo amžiaus lankytojų emocinių patirčių simbiozė, stebint eksponatus, turinčius ir meninę, ir istorinę vertę. Kaip liudija lankytojų apklausa, paroda pasitarnavo glaudesniam ryšiui tarp generacijų užmegzti. Parodos eksponavimas kultūros paveldo objekte – buvusiuose pašto rūmuose (architektas Feliksas Vizbaras, 1932) buvo komplikuotas uždavinys, kurį kūrybingai išsprendė šiuolaikiniai architektai. This article is dedicated to analysing the exhibition “1972. Breaking Through the Wall” from several perspectives: the curator, the viewers, and the exhibition architect tasked with creating an environment for the art exhibition in an unconventional setting. The article examines the curators’ choices, discusses the work of the exhibition architect within the context of heritage conservation requirements, and presents the results of a viewer survey. This exhibition raised the issue of the significance of alternative creativity, opposed to the official narrative, in a non-free society. It focused on Lithuanian art from the 1960s to the 1980s that countered the official Soviet cultural course. The exhibition’s prehistory includes the historical fact that in the spring of 1972, a young man self-immolated in Kaunas in protest against the lack of freedom. These events had direct and indirect reverberations in the arts, although they were not exhibited at the time due to fear of repression. This difficult experience has left its mark on Lithuanian culture and collective memory. The exhibition highlighted the role of various societal groups in opposing the ruling authorities and establishing personal and creative freedom as the highest value. The art display, composed of works from professionals (fine arts, theatre) and amateurs (rock and big beat musicians) from the 1960s to 1980s who resisted official Soviet art, clearly demonstrated how Kaunas – the capital of Lithuania from 1920 to 1940 – was influenced by the city’s prominent pre-war modernism (environment and lifestyle) and the Soviet ideology imposed on the entire country. The clash of two diametrically opposed ideological stances and artistic principles in Soviet Lithuania led to the emergence of an alternative culture. For the first time in the history of Lithuanian exhibitions, this exhibition showed how the social and the arts were affected by the pressure exerted by the official authorities. The visitor survey showed that the positive reactions to the exhibition were also due to socio-political events that have become embedded in the nation’s memory. The events stored in the collective memory of the nation correlated with specific creative artefacts and historical details, which the younger generation saw for the first time. Noteworthy was the symbiosis of emotional experiences among visitors of different ages, observing exhibits with both artistic and historical value. As indicated by the visitor survey, the exhibition facilitated the establishment of a closer connection between generations. The exhibition’s display in a cultural heritage site – the former post office building (by architect Feliksas Vizbaras, 1932) – was a complex task creatively resolved by contemporary architects.

The article presents an analysis of the development stages of synagogue research methodology in Lithuania during the four major historical periods of the country—Lithuania in the Russian Empire (1795–1918), Vilnius Region in the interwar period and the independent Republic of Lithuania (1918–1940), the Soviet period (1940–1990), and the independent Republic of Lithuania restored in 1990. Each chapter of the article deals with the issues of synagogue research, heritage conservation and management, while the part about the restored independent Republic of Lithuania and modern days includes topical issues related to synagogue restoration, commemoration and putting them into operation. The study uses two different sources: archival materials and publications. Written sources and publications are reviewed in chronological order and start from the end of the 18th century. The study employs several research methods—the historical descriptive method, the comparative method and the analysis method.

We present the application of Dendrochronological dating of the renovation and construction works of churches in the Kaunas and Vilnius regions of Lithuania. The model for the estimation of the missing rings of Scots pine was used in Lithuania for the first time. We have assessed 18 timber cross-sections from nine churches, which were used for the constructions from the second half of the 17th to 19th c. The oldest wood samples were dated from St. Michael’s Church in Vilnius (1668±4) and St. George, the Martyr, (Bernardine) Church in Kaunas (1693±3). The aim of this study was to compare the results of the investigation of timber samples from 9 churches with archival sources and literature data and to reveal the renovation history of the buildings. The study of written historical sources has revealed a lack of recorded building and reconstruction phases of the churches. This fact was later confirmed by the results of dendrochronological dating. The dating of the timber revealed undocumented reconstruction dates in Zapyškis church (1791±3), St. George, the Martyr, (Bernardine) Church in Kaunas (1711±4), St. Anne Church in Skaruliai (1693±3) and Vilnius Cathedral (1814±4). Straipsnyje pristatomi Kauno ir Vilniaus regiono bažnyčių medienos dendrochronologijos datavimo rezultatai. Pirmą kartą Lietuvoje panaudotas naujai sukurtas trūkstamų paprastosios pušies balanos rievių rekonstrukcijos metodas. Tyrimui naudojome 18 medienos nuopjovų iš devynių bažnyčių. Datavimo rezultatai parodė, kad medienos konstrukcijos buvo naudojamos nuo XVII a. antrosios pusės iki XIX a. Seniausia datuota mediena iš Šv. Mykolo bažnyčios Vilniuje (1668±4) ir Šv. Jurgio Kankinio (bernardinų) bažnyčios Kaune (1693±3). Šio straipsnio tikslas – palyginti medienos pavyzdžių iš devynių bažnyčių tyrimo rezultatus su archyvinių šaltinių ir literatūros duomenimis bei atskleisti pastatų remontų istoriją. Istorinių šaltinių ir literatūros analizė parodė informacijos stygių apie kai kurių bažnyčių statybos ir rekonstrukcijos laikotarpius. Šį faktą patvirtino dendrochronologijos datavimo duomenys. Medienos datavimo rezultatai atskleidė iki šiol nežinomas rekonstrukcijos ir remonto datas Zapyškio bažnyčioje (1791±3), Šv. Jurgio bažnyčioje Kaune (1711±4), Šv. Onos bažnyčioje Skaruliuose (1693±3) ir Vilniaus katedroje (1814±4).

The problem of the 21st century heritage preservation is to raise the heritage to modern life. The study object is the adaptation of architectural heritage and ways of using it. The review of international and Lithuanian legislation and scientists' insights formed a controversial equation: maximum preservation, minimum changes, appropriate adaptation. The analysis of medieval castles detected prevailing adaptation conception in Lithuania (\"ruins' park\", \"anemic\") and recent signs of technological interpretation

The article presents an analysis of the present state of and prospects for preserving Lithuanian manor residences. It describes the general state of historic preservation in Lithuania and surveys the history of Lithuanian manors from their initial construction until the present, revealing the impacts of political, social, and landscape changes to this heritage. The nation's turbulent history, its repeated occupations, agrarian reforms, and changes to the landscape resulted in distinctly individual Lithuanian manor residences. Because of the nation's difficult history, preservation of this heritage has been fraught with problems. However, due to a dramatic shift in country's political situation over the past sixteen years, scholars have increasingly focused on Lithuanian cultural identity, and their growing interest raises hope that this distinctive heritage will be preserved.